Ir mes anksciau tai darydavom, ir gan daznai. Dabar praretejo tos musu isvykos "vaziuoju kur akys veda", nes vyras aptingo

Todel as pati viena kartais va taip isdumiu... tai i miska, tai prie juros..
Papasakosiu viena baika. vienasyk toj pacioj Lenkijoj ju vieninteliam normaliam kelyje, kuriuo mes visuomet vaziuodavom, buvo susidares kamstis. Pastovejom pastovejom mes tame kamstyje, isgirdom kaip vietiniai berniuksciai aiskina "siesc kilometruw korka", ir paziureje i zemelapi, nuprendem, kad apvaziuosim mes ta ju "korka" - kiekgi cia taip stovesi??. Issukom is pagrindinio kelio ir nuvarem kaimais... Viskas buvo gerai tol, kol keliukas buvo vienas. Bet kai ivaziavom i kazkoki kaima, kuriame atsidurem penkiasakej kryzkelej ir neradom ne vienos rodykles, kur tos sakos veda - pasimetem. O buvo turbut koks sekmadienis, nes daug zmogiuku is baznycios ejo. Sustojom, as vieno seniuko ir klausiu: "dzien dobry pan, a ktora tut jest droga do Kolo?" (Kolo - tas miestelis, link kurio mums reikejo nuvaziuot). Diedukas ziuri i mane, mirksi ir nesupanta, kai as dar syki pakartojau - do Kolo, Kolo! Tada nusisiepe ir susuko "aa, do Kowa!.. Do Kowa - tam pani, tam" - parode. Padekojom ir nuvaziavom besiraitydami is juoko, nes turbut zinot, kaip lenkai taria L raide?

Taip keistai, tarsi tai butu ne L o W; L tariama taip tarsi butu sugrude garsa gomurio viduj... buvom primirse sita lenkiska raides L tarimo ypatybe
Va sita maza nuotykiuka iki siol prisimenam, nors jau praejo kokie gal 4 metai.. Patiko mums vaziuoti taip va lenkiskais rudenejanciais kaimais, absoliuciai nezinomom vietom ir baisios kokybes keliukais.. Bet gamta grazi buvo, jautemes kaip nuotykiu ieskotojai ir savotiski atradejai
